Pamatų betonavimas

Pamatui reikalingas geras projektas. Kartais projektuotojai vengia tinkamai suprojektuoti pamatus mažindami projektavimo darbų kainą statytojui ir pateikia tik bendrą pamatų planą. Statytojas džiaugiasi iš projektuotojų gavęs gražius, nebrangius fasadų piešinius, bet skaičiais paremtų brėžinių negauna.

Dėl to statybai reikalingi ne tik architektūriniai, bet ir darbiniai brėžiniai. Darbinius brėžinius paruošia konstruktorius. Konstruktoriaus parašas po darbiniais brėžiniais liudija jo atsakomybę už techninius statinio sprendimus. Tik jis gali teisingai įvertinti pastato apkrovas į pamatų pagrindą – gruntą. Pamato konstrukcijai paskaičiuoti būtini du dokumentai: geologiniai sklypo tyrimai, būsimojo pastato projektas. Teisingai paskaičiuoti pastato konstrukciją galima tik žinant grunto sudėtį ir savybes bei pastato apkrovas. Pamatų projektą skaičiuojantysis projektuotojas remiasi geologinių tyrimų ataskaita ir antžeminės statinio dalies projektu.

Konkrečiam pastatui parenkamas pamato tipas. Jis parenkamas įvertinus grunto savybes (molis, smėlis, žvyras, durpės), įšalo gylį, gruntinio vandens aukštį, reljefo ypatumus ir, žinoma, pastato nešančių konstrukcijų išsidėstymą ir jų jėgas.

Gręžtinių polinių pamatų kainą lengviausiai suskaičiuoti turint, pamatų konstrukcinius brėžinius, kuriuose nurodytas polių gylis, rostverko aukštis ir plotis, armatūros armavimas.

Gręžtiniai poliniai pamatai tinka tiek lengvos konstrukcijos karkasiniam, rąstiniam namui, tiek individualiam mūriniam namui ar didelių apkrovų namų blokui. Tačiau šie pamatai netinka statyti namui su rūsiu.

Svarbu – kad pamatas remtųsi į stabilų gruntą, taip bus užtikrintas pamato tvirtumas.

Pamatų įrengimo eiga:

• Sklypo paruošimas: nuo pamatų ploto nuimamas juodžemis, pastato plotas laidžiu vandeniui gruntu (smėliu, žvyru,) pakeliamas iki būsimų gręžinių viršaus. 
• Gręžiniai: atstumas tarp gretimų gręžinių centrų turi sieki 1-2,5 m. Populiariausias gręžinio skersmuo – 30 cm, bet gali būti ir 45 ar 60 cm. Gręžinys gręžiamas iki 2-3 m gylio arba giliau (duobių gylį ir gręžinių tankumą turi nustatyti specialistas tik po geologų atlikto grunto tyrimo. Priklausomai nuo geologinių sąlygų ir namo projekto, polių kiekis gali skirtis). Poliai armuojami virintu ar rištu erdviniu karkasu. Jis neturi liestis prie gręžinio sienelių ir dugno. Prieš betonavimą gręžinio dugnas sutankinamas. Poliai užbetonuojami. 
• Amortizatorius: tarp polių guldomi polistirolo lakštai. Jų paskirtis nėra tik šiluminė izoliacija. Pagrindinė po rostverku guldomo polistirolo paskirtis – kilsnaus grunto jėgų amortizavimas. Mat sklypo plote įšalęs gruntas gali iš apačios pamatą kelti. Polistirolas tas ledo sukeltas jėgas slopins. Po rostverku guldomas kietas EPS arba ekstruzinis XPS polistirolas. 
• Rostverkas: viršutinė pamato dalis sujungianti polius į vieną konstrukciją ir poliams paskirsto proporcingai pastato apkrovas. Prie gręžinio armatūros tvirtinamas rostverko karkasas. Jį sudaro 10, 12 ar 14 mm skersmens horizontali darbinė ir 6, 8 ar 10mm skersmens konstrukcinė armatūra. 
• Klojiniai: montuojami iš abiejų karkaso pusių. Užbetonuoti jie suformuoja rostverko siją. Klojinius reikia labai gerai įtvirtinti, nes betonas gali juos deformuoti ir pamatas liks kreivas. 
• Betonavimas: į sutvirtintą klojinį pilamas C25/30 markės betonas. Jis armatūrą turi dengti saugiu 3-5 cm sluoksniu. Betonas suvibruojamas giluminiu vibratoriumi, jo viršus horizontaliai užlyginamas.
• Džiūvimas: betonas džiūna pamažu. Labai svarbios pirmosios betono stingimo paros. Drėgmė iš jo turi pasišalinti tolygiai, todėl karštomis dienomis betoną būtina saugoti nuo perkaitimo ir drėkinti. Vėsiu metų laiku betoną reikia saugoti nuo peršalimo. Jeigu labai drėgna ir džiūvimas vyksta lėtai, rostverko siją atpalaidavus klojinius reikia ventiliuoti. Sienų mūrijimo darbus galima pradėti ne anksčiau kaip po 7 parų. 
• Klojinių nuėmimas: kai betonas pakankamai sutvirtėja. Betono kokybei gali kenkti ir pernelyg ankstyvas, ir pernelyg vėlyvas klojinių nuėmimas.
• Šiltinimas: pamatas šiltinamas pagal projektinius sprendimus. Gali būti numatytas šiltinimas tik iš vidinės arba išorinės pamato pusės. Galima rostverką šiltinti ir iš abiejų pusių. Šiltinama tvirtu EPS80 arba ekstuziniu polistirolu. Polistirolą galim priklijuoti, pritvirtinti smeige.
• Hidroizoliacija: drėgname ar molingame grunte būtina. Rostverkas visada hidroizoliuojamas nuo aukščiau esančios sienos pusės. Tam labai tinka ritininė hidroizoliacija. Pamato vidinę ir išorinę puses tepti dervomis nėra būtina. 
• Užpylimas: pamato vidus užpilamas vandeniui laidžiu gruntu. Tinka smėlis ir žvyras. Molis netiks, nes jis į save sugeria drėgmę ir ilgai sėda. Supiltame grunte išvedžiojamos komunikacijos.

Gręžtinių pamatų privalumai

• Santykinai pigus įrengimas,
• Mažos betono sąnaudos, 
• Įrengiami greitai 
• Tinka įvairiems statomų namų tipams, 
• Atlikti kokybiškai yra ypatingai tvirti. 

Gręžtinių pamatų trūkumai

• Netinka, jei statomas namas su rūsiu, 
• išlieka rizika, kad gręžiniai remsis į skirtingą gruntą, poliai sės netolygiai,
• Vengiant šalčio tiltų reikia gerai apšiltinti, 
• Įrengimo darbų gali imtis tik patyrę darbuotojai, 
• Negalima rengti ant silpno ar vandeningo grunto.

Juostiniai pamatai gali būti dviejų tipų: monolitiniai ir surenkami. Pasirinkimo variantas priklauso nuo grunto ir namo apkrovos. Mažesniam, lengvesniam namui (pavyzdžiui, karkasiniam) užtenka surenkamo iš blokelių pamato, tuo tarpu didesnės apkrovos namui su rusiu reikia monolitinių pamatų.

GRUNTAS Po juostinio pamato padu esantis gruntas turi būti ne tik tvirtas, bet ir nekilsnus. Nes peršalęs drėgnas gruntas plečiasi, sukuria didžiulę į viršų nukreiptą jėgą ir žiemą pamatus bando iškelti. Pavasarį, gruntui sušilus, ledui ištirpus pamatas sėda į ankstesnę vietą. Skirtingose pamato vietose deformacija gali būti nevienoda, pamate gali atsirasti skilimų. Nesiplečiantiems gruntams priskiriamas sausas smėlis, skalda, stambus ir vidutinio stambumo žvyras. Molio priemaišų tokiame grunte gali būti tik keli procentai. Besiplečiantiems, kilsniems gruntams priskiriamas molis ir priemolis, labai drėgni gruntai. Kilsniuose gruntuose po pamato pagrindu reikia įrengti drenuojančią pagalvę. Naudojamas žvyras, skalda, kartais ir smėlis. Šis drenuojantis sluoksnis turi būti sujungtas su visa pamato drenažo sistema. Reikia pabrėžti, kad kilsnumą lemia ne pats gruntas, o grunto gebėjimas įmirkti. Žvyras, smėlis drėgmės nesulaiko, vanduo tokiame grunte nuteka žemyn. Molio kruopelės vandenį sulaiko gerai. Šąlančiame įmirkusiame molyje esantys gausūs vandens lęšiai virsdami ledu plečiasi ir sukuria tą milžinišką pamatus keliančią jėgą. Juostinio pamato padas visada įrengiamas žemiau peršalimo gylio. Smėlis ir žvyras gali peršalti iki 120 cm gylio, molis itin speiguotą žiemą – iki 150 cm gylio. Gruntas po padu liejimo metu neturi būti permirkęs ar peršalęs. Prieš pado ar pamatų sienos be pado liejimą drėgnesnėje vietoje vertėtų guldyti kelis hidroizoliacijos sluoksnius arba iš prastesnio betono suformuoti 5-10 cm storio pasluoksnį. Jis neleis išsiplauti cementiniam pienui ir vėliau į jo vietą sutekėti kapiliarinei drėgmei.

ĮRENGIMAS Monolitiniai pamatai suformuoja tvirtą, vienalytį pamatų rėmą. Betono liejimui reikalingi specialūs klojiniai, todėl tokių pamatų įrengimas trunka ilgiau nei surenkamų. Monolitiniai pamatai yra patys tvirčiausi, todėl gali būti įrengiami ant kilsnaus grunto. Ant monolitinio pamato vertėtų statyti mūrinį, kelių aukštų pastatą. Jo perdanga gali būti gelžbetoninė, stogas degtas masyviomis čerpėmis. Montuojami pamatai, betoniniai blokai išdėstomi remiantis gamintojų rekomendacijomis. Ypatingą dėmesį reikia skirti padui, blokų tarpusavio susirišimui, teisingam armavimui, siūlių ir tarpų tarp blokų sandarinimui.  Visus juostinius pamatus vertėtų tinkamai hidroizoliuoti. Naudojama teptinė arba ritininė hidroizoliacija. Hidroizoliacija ant sauso paviršiaus tepama tik iš išorės.

JUOSTINIŲ PAMATŲ ĮRENGIMO TVARKA Nuimamas juodžemis, kasamos tranšėjos. Kasti kaušu baigiama likus 10-20 cm iki projektinės pado pagrindo altitudės. Rankiniu būdu tranšėja iki projektinės altitudės pagilinama. Jeigu reikia, beriamas skaldos, žvyro ar smėlio pasluoksnis, jis gerais sutankinamas. Klojami pado blokai arba liejamas monolitinis padas. Statomi klojiniai ir liejamos sienos arba montuojama blokų siena. Montuojamos sienos viršuje liejamas gelžbetoninis žiedas. Sienose įstatomi kanalizacijos, vandentiekio vamzdžiai. Tvirtinama hidroizoliacija ir termoizoliacija. Pamato vidus ir išorė užpilama vandeniui laidžiu gruntu.

SVARBIOS PASTABOS Išlaidos nuliniam ciklui (pamatai, jų apšiltinimas, hidroizoliavimas, vidaus užpylimas smėliu) sudaro 10% viso namo („ statyba iki rakto“) kainos. Betoną pamatams pirkite su 5-10% rezervu: jis susivibruos, natūraliai nusės. Blogai įrengtų pamatų požymis – namo sėdimas, persikreipusios arba skilinėjančios sienos. Ant kilsniame grunte išlietų pamatų sieną sumūryti reikia ilgai nedelsiant: masyvesnę sienų ir pamato konstrukciją kilsnus gruntas iškels sunkiau. Jeigu konkrečiam statiniui parinktų juostinių pamatų nulinio ciklo kainą prilyginsim 100 %, tai nulinis ciklas su gręžtiniais pamatais kainuos apie 80%, o plokštuminiais – 120 % juostinių pamatų nulinio ciklo kainos. Namą planuokite aukštesnėje sklypo vietoje – bus lengviau įrengti pamatus, jie bus sausesni. Jeigu pamatai įrengiami drėgnoje vietoje, reikia įrengti jų drenažą. Drenažas neleis rudenį įmirkusiam gruntui peršalti žiemą, drėgmė nepateks į pastato vidų. Ekonomiškam120m2 ploto pastato gręžtiniam pamatui reikia apie 18m3 betono ir 1 tonos armatūros gaminių. Toks pamatas įrengiamas per savaitę.

Plokštuminiai pamatai, tai vientisa nešanti pamato konstrukcija įlieta į specialias putplasčio formas, kurios visiškai izoliuoja pamatinę plokštę nuo tiesioginio kontakto su gruntu. Gruntas specialaus paruošimo budu tampa nekilsnus. Tokiu būdu išvengiama šalčio tiltų, įšalo bei pamato deformacijų. Plokštuminiai pamatai pastatą laiko visa plokštuma, o ne atskirais segmentais.

Dėl šio pranašumo Jūsų pastatas niekada „nevaikščios“, išliks stabilus ir tvirtas. Plokštinių pamatų įrengimo metu atliekama itin nedaug žemės darbų, nuimamas yra tik augalinis žemės sluoksnis, o aplink statybas esantis gerbūvis išlieka nesudarkytas. Toliau įvedamos visos komunikacijos (nuotekų, vandentiokio, elektros įvadai), klojamas neaustinės geotekstilės paklotas ant kurios iki reikiamo tankio bei storio į grunta yra sutankinamas žvyro ir skaldos sluoksnis. Vėliau surenkamos specialios plokštinių pamatų putplasčio formos, dedama polietileno plėvelė, dviem sluoksniais surišama armatūra, išvedžiojami visi santechnikos taškai, išvedžiojamas pasirinktas grindinis šildymas (elektrinis, įprastinis vandeninis arba orinis), kartu grindyse gali būti įrengiamas ir šildymo elementas, vėliau išliejama vientisa betoninė plokštė (juodgrindės). Tai bene vienintelė pamatų rūšis, kurios vientisa laikanti monolitinė plokštė neturi jokio sąlyčio su gruntu, bei turinti aukštą šilumos varžos vertę. Šių pamatų šiluminė varža R gali siekti 9,7 (R=9,7m2 K/W) ir daugiau. 

ATVIRASIS GRĘŽIMAS

Toks gręžinys gręžiamas sraigto formos žemės grąžtu. Jis gali būti pritvirtintas prie savaeigio mechanizmo - minikrautuvo, ekskavatoriaus. Į cilindro formos ertmę įstatomas armatūros karkasas ir gręžinio tūris užpildomas betonu.

UŽDARASIS GRĘŽIMAS

Tokio gręžimo metu naudojamas apsauginis vamzdis, kuris neleidžia užvirsti šoniniui gruntui. Jis ištraukiamas po ertmės užpildymo betonu. Karkasas į tokius gręžinius įstatomas tik supylus betoną.

CFA GRĘŽIMAS

Gręžimo metu naudojamas specialus grąžtas, betonas į gręžinį pilamas per tuščiavidurę grąžto ašį. Grąžtas ištraukiamas pamažu, gręžinio šoninis gruntas į gręžinio ertmę nebyra, betonas lėto gąžto ištraukimo metu užpildo visas grąžinio ertmes. Karkasas į tokius gręžinius įstatomas tik supylus betoną.

Siekiant apsaugoti pamatą nuo gruntinio ir kritulių vandens, būtina deramai įrengti hidroizoliaciją. Hidroizoliacija orientuojama į dvi plokštumos – vertikalią ir horizontalią. Vertikali hidroizoliacija įrengiama, kad pamato betonas neprimirktų ir būtų išvengta sušalimo–atšilimo ciklų, nes tai palaipsniui ardo vientisą betono masę, ir pamatai yra. Pastaroji įrengiama išorinėje ir vidineje pusėse. Horizontali hidroizoliacija įrengiama, kad konstrukcijoje esanti kapiliarinė drėgmė nepakiltų aukščiau ir nepersiduotų sienoms. Ji įrengiama pamato viršuje. Hidroizoliacijai įrengti naudojamų medžiagų yra gausi įvairovė: tepamą - klijuojamą - įsiskverbiančią - montuojamą.

Tepama hidroizoliacija naudojama siekiant apsaugoti pamatus nuo kapiliarinio ir gruntinio vandens. Vienas iš paprasčiausių,seniausių, pigiausių hidroizoliacijos būdas yra padengti sienas bitumo sluoksniu (smalavimas), bet šis būdas taikomas kai gruntas yra smėlis. Jeigu grunte yra molio ar kokios drėgmės tada reiktų taikyti geresnes hidroizoliavimo medžiagas. Bitumas yra nebrangi, paprasta medžiaga, turinti savų trūkumų: trumpas eksploatacijos laikas (iki 6 m.), prie nulinės temperatūros jis tampa netąsus, trapus, plyšta, atšoka, darbas su šia medžiaga gan pavojingas. Tepamai hidroizoliacijai priklauso ir bituminės- guminės, bituminės- polimerinės mastikos, cementinės polimerinės mastikos. Cementinės- polimerinės mastikos, sudarytos iš sauso cemento ir mineralinių priedų gerai sukimba su pagrindu todėl tinka ir ant judrių paviršių. Tepamos šaltos. Tepamos hidroizoliacijos sluoksnis yra nuo 1-3mm.

Klijuojama hidroizoliacija danga yra daroma iš ruloninių arba plėvelinių hidrizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos klijuojamos naudojant vandeniui atsparias mastikas. Klijuojama hidroizoliacija tai: izoelastas, izoplastas, mostoplastas. Šių ruloninių dangų gamybai naudojamos sintetinės medžiagos. Jos gali būti savaime limpančios bei prilydomos. Naujos kartos ruloninė hidroizoliacija patikima ir ilgaamžė, tačiau ją sunku patiesti. Reikia kruopščiai paruošti paviršių - negali būti didesnių kaip 2 mm nelygumų, pagrindas turi būti sausas, gruntuotas bitumine emulsija, o pati hidroizoliacija turi būti užklijuota labai kruopščiai. Jei tokia hidroizoliacija bus naudojama iš išorės, reikia ją apsaugoti nuo galimų mechaninių pažeidimų.

Įsiskverbianti hidroizoliacija tepama cementinė hidroizoliacija sudarė sąlygas atsirasti įsiskverbiančioms medžiagoms. Įsiskverbiančios medžiagos gaminamos iš cemento, chemiškai aktyvių priedų ir specialiai smulkinto smėlio. Naudojamos siekiant sumažinti betono kapiliarinį pralaidumą. Priedai kartu su kapiliarine drėgme per atviras poras patenka po pagrindu, kur veikdamos kartu su betono sudėtinėmis dalimis sukuria kristalines formas. Poros gerokai sumažėja ir tai sumažina vandens patekimą. Be to, sienos nepraranda galimybės kvėpuoti. Hidroizoliacijos sluoksnis gali būti 1-3 mm. Šias medžiagas galima naudoti ir pastato viduje, ir išorėje. Geriausiai šis būdas tinka šviežiam betonui. Jei remontuojamas senas, užsiteršęs betonas, jo paviršių reiktų gerai nuvalyti, kad atsivertų keliai prie kapiliarų sistemos. Tiesa, tik šepetėlio šiuo atveju neužteks, teks naudoti specialią aparatūrą.

Montuojama hidroizoliacija tai būdas - apsauginių ekranų sukūrimas. Naujausias gaminys - polimerinės geomembranos. Jų privalumai: ilgaamžiškumas, atsparumas agresyviai aplinkai, atsparumas konstrukcijų deformacijai ir grunto judėjimui. Ekraną sudaro drobė su apvaliais 8 mm dydžio spygliais ir filtruojamoji tekstilė. Tekstilė apsaugo sistemą nuo gruntinių dalelyčių patekimo, o apvalūs spygliai yra kaip vandens nutekamieji kanalai, kuriais filtruotas vanduo suteka į drenažinę sistemą. Toks sprendimas užkerta kelią pastato sėdimui, garantuoja gerą sienų hidroizoliaciją ir apsaugo pagrindo plokštes nuo kapiliarinio vandens. Tiesa, drenažiniai ekranai efektyviai veikia tik kartu su drenažine sistema ir nustoja funkcionuoti, kai gruntinio vandens lygis pakyla aukščiau nutekamųjų vamzdžių.

Pastatai su rūsiu paprastai šiltinami iš išorės, o be rūsio – iš vidaus ir iš išorės. Šiltinant pamatus naudojamos ekstruzinis polistirenas jo ypatinga savybė uždara porų struktūra, kuri suformuoja vientisą skluoksnį, kuris atstumia vandenį. Tai labai patvari ir atmosferos poveikiui atspari izoliacinė medžiaga, tačiau ji yra gana brangi. Ekstruzinis polistirenas tinka šiltinant pamatus iš išorės. Esant galimybei, ekstruzinį polistireninį putplastį reikia įgilinti iki pamato pado.

Rūsiai, kuriuose yra tik ūkinės patalpos, įprasta, silpnai šildomi arba visai nešildomi. Tokiais atvejais apšiltinimo medžiagos storis gali būti apie 5-10cm. Izoliacija, padaryta ant rūsio sienų, turi susijungti su antžeminių namo sienų izoliacija. Kitaip tarp jų susiformuos šilumos tiltai. Nešildomuose rūsiuose turi būti apšiltintas bent jau cokolis, t.y. bent jau 50cm žemiau perdegimo, ir perdengimas tarp pirmo aukšto ir rūsio.

Didelis pastato priešas – žiemą atsirandantys šilumos tiltai. Net ir pačiu storiausiu izoliacinės medžiagos sluoksniu netinkamai apšiltintas pamatas leidžia šalčiui be kliūčių skverbtis į pastato vidų. Todėl gali pradėti rasoti sienos, o susidarius rasos taškui vidinėje atitvaros dalyje, iškyla grėsmė atsirasti pelėsiui. Pamatų apšiltinimą reikia įrengti taip, kad būtų sudaryta bendra sistema su viso namo šiltinimu. Kai namas šiltinamas iš išorės, pamatų ir sienos šiltinimo medžiagos turi liestis, o vidinės pamatų šiltinimo medžiagos turi liestis su grindų apšiltinimo medžiagomis.

Visi gruntai skirstomi į dvi grupes: besiplečiančius gruntus ir nesiplečiančius. Besiplečiantiems gruntams priskiriami molingi, smėlingi (smulkaus ir dulkinio smėlio), stabiablokiai gruntai, kuriuose yra daugiau kaip 15 proc. molio priemaišų. Smulkaus smėlio drėgnas gruntas vadinamas plaukiojančiu ir ant tokio statyti negalima. Stambiablokiai gruntai su smėlio priemaišomis, stambaus ir vidutinio stambumo žvyringas smėlis, kuriame nėra molio priemaišų, priskiriami prie nesiplečiančių. Statant pastatą ant besiplečiančio grunto visada reikia atsižvelgti į norminį peršalimo lygį.

Gruntus taip pat galima skirstyti ir pagal tipą į:

1. uolinius gruntus, kurie yra ypač tvirti, nesispaudžia, atsparūs vandeniui ir šalčiui, neišplaunami ir nesiplečiantys. Pamatus galima kloti tiesiai ant jų, tačiau tokie gruntai mūsų kraštuose labai reti.

2. neuoliniai, su nedidesnėmis kaip 2 mm priemaišoms taip pat yra geras pagrindas, jei guli tankiai susiglaudę ir jų neplauna vanduo pamatus galima įgilinti mažai, bet ne mažiau 0,5 m nuo žemės paviršiaus.

Smėlio gruntus sudaro dalelytės nuo 0,1 iki 2 mm. Jie skirstomi į žvirgždėtus, stambius, vidutinio stambumo ir dulkinius. Stambesnis ir švaresnis smėlis gali atlaikyti didesnį svorį ir tolygiai paskirstytas yra puiki pastato atrama.

Molinguose gruntuose (smėlio ir molio mišinys) yra labai smulkių dalelyčių (mažiau negu 0,005 mm), todėl lengvai sugeria vandenį. Tokie gruntai greitai peršlampa ir atšalus orams labai plečiasi. Ganėtinai dažnai klojami pamatai, kurių pagrindas yra žemiau norminio peršalimo lygio, tačiau tokia konstrukcija efektyvi tik tada, kai pats pastatas yra ne mažiau kaip 2 aukštų ir statytas iš plytų ar blokelių. Jei namas bus medinis ar iš dujų silikato blokelių, plėsdamasis gruntas vis tiek gali sukelti deformacijas, tačiau dabar jų priežastis bus trintis. Lengviems namams yra kitas variantas: kloti pamatus tiesiai į peršąlantį grunto sluoksnį, tačiau aukščiau, negu teka gruntiniai vandenys. Atskirais atvejais naudojama konstrukcija primena tvirtus rėmus, kurie kiekvieną pavasarį „plaukioja" kartu su namu.

Renkantis aikštelę statyboms, vertėtų rinktis vietą su nesiplečiančiu arba mažiausiai besiplečiančiu gruntu. Jis peršalimo lygyje, kuriame bus klojami pamatai, yra vienalytis. Prieš klojant pamatus reikėtų paruošti pagalvę iš nesiplečiančio grunto (smėlio, žvirgždėto smėlio ir pan.). Pagalvė drėgname grunte veiks kaip drenažas. Jei pamatai nebus gilūs, pagalvė gali būti ir įsprausta, ir patiesta paviršiuje.(ruošiant pagalvę smelis labai gerai sutankinamas) Virš pamatų ir hidroizoliacijos, kuri saugo pamatus nuo kapiliarinės drėgmės, eina ne žemesnis kaip 0,5 m cokolis. Jis ruošiamas iš nehidroskopinės medžiagos - butobetono, natūralaus akmens ar gelžbetonio.

Nulinį ciklą užbaigia aplink visą namą einanti maždaug 1,5 m pločio su nuolydžiu į lauko pusę nuogrinda, sauganti pamatus nuo kritulių ir gruntinių vandenų. Nuogrindą sudaro keturi sluoksniai: minkštas suplūktas smėlis (kartu klojamas drenažinis vamzdis), skalda, acijos ir trinkelės.